Švieži augalai pasižymi stipresnėmis gydomosiomis savybėmis, negu džiovinti, bet šviežio augalo negalima ilgai išlaikyti. Pagrindinis džiovinimo tikslas – pašalinti iš augalų vandenį ir sustabdyti arba susilpninti fermentų veiklą. Kuo augalas greičiau išdžiovinamas, tuo jis geresnės kokybės. Prieš džiovinant iš žaliavos pašalinamos priemaišos, taip pat pakeitusios spalvą, pažeistos kenkėjų dalys. Nuo vaistinės žaliavos džiovinimo labai priklauso jos kokybė. Tik retkarčiais ji perdirbama nedžiovinta.

Žaliava, turinti eterinių aliejų, džiovinama ne aukštesnėje kaip 40° C temperatūroje. Augalai, kuriuose kaupiasi alkaloidai, glikozidai, gleivės, raugai, saponinai džiovinami 50–60° C temperatūroje. Sultingieji vaisiai pirmiausiai apvytinami žemesnėje, po to džiovinami 70–80° C temperatūroje.

Tiesioginiai saulės spinduliai suardo daugelį veikliųjų medžiagų, todėl ją, išskyrus kai kuriuos vaisius, sėklas, šaknis bei šakniastiebius, reikia džiovinti nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje ir gerai vėdinamoje vietoje. Žaliava geriau išdžiūna, jei paskleidžiama plonu sluoksniu ir laikas nuo laiko vartoma (ne visada žaliavą galima vartyti).

Su kiekvienos vaistažolės džiovinimo ir laikymo sąlygomis reikia susipažinti atskirai.

Išdžiovinta žaliava laikoma sausoje, tamsoje, vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Ji pakuojama į maišus, indus, dėžes ir kt., priklausomai nuo vaistažolių rūšies. Nuodingi augalai turi būti laikomi atskirai. Skirtingo kvapo augalai irgi laikomi atskirai, kad išliktų jų būdingas kvapas.

Žaliavos kokybė turi būti tikrinama kasmet (arba dažniau).