Lot. Quercus robur L.

Sinonimai: aržalas, ošolas, ūžuolas

En. common oak, pedunculate oak, British oak, English oak, European oak, French oak, oak

Ru. дуб черешчатый, дуб обыкновенный, дуб летний

Ąžuolinių (Fagaceae) šeimos, 20-40 m aukščio medis. Miške augančio stiebas tiesus, aukštas, o atviroje vietoje – žemas, šakos storos. Jauni ūgliai pliki. Lapai pailgai atvirkščiai kiaušiniški, su 5-7 poromis šoninių skiaučių ir ryškiomis auselėmis pamate, dažniausiai nesimetriški. Žiedai vienalyčiai vienanamiai. Kuokeliniai žirginiai siūliški, nusvirę. Piesteliniai žirginiai ir iš jų susidariusios gilės po 1-5 drauge prisegtos prie bendro 6-8 (15) cm ilgio kotelio. Piestelinių žiedų apyžiedis rausvas. Vaisius – 2-4 cm ilgio, pailgai kiaušiniška, nusmailėjusi arba buka, beveik iki trečdalio apgaubta gvildo gilė. Žydi gegužę.

Paplitimas. Lietuvoje auga miškuose, parkuose, prie sodybų. Daugiausia paplitęs Vidurio žemumoje. Labiausiai mėgsta apydrėgnius, gerai drenuotus, gilius humusingus priemolius arba priesmėlius.

Veikliosios medžiagos. Ąžuolo žievėje yra 10-20% rauginių medžiagų, 1,6% galinės ir elaginės rūgščių, 13-14% pentozanų, 6% pektino, flavono kvercetino, cukraus, flobafenų, gleivių ir iki 8% mineralinių medžiagų. Gilėse yra iki 40% krakmolo, 5-8% rauginių medžiagų, iki 5% riebalų, baltymų, cukraus ir mineralinių medžiagų. Lapuose yra kvercitrino, kvercetino, pentozanų, rauginių ir mineralinių medžiagų.

Paruošimas. Vaistams vartojama ąžuolo žievė (Quercus cortex) ir prinokusios gilės (Quercus semen). Žievė lupama be žiauberies nuo plonų (iki 10 cm skersmens) kamienų ir šakų anksti pavasarį prieš lapų skleidimąsi (balandį-gegužę), darant kas 25-30 cm žiedinius pjūvius ir 1 arba 2 išilginius. Džiovinama nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Iš 1 kg žalios žievės gaunama 450-500 g sausos. Išdžiūvusi žievė turi būti lygiu blizgančių arba kiek raukšlėtu paviršiumi, pilkai rudi. Laikoma medinėse dėžėse arba maišuose. Tinka vartoti 4-5 metus.

Prinokusios gilės renkamos rudenį (spalį-lapkritį) be gvildų. Džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, o pusiau apdžiūvusias baigiama džiovinti karštoje krosnyje arba specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Kai gilės išdžiūsta, pašalinama luobelė, skaldomos pusiau ir 3-5 minutes kaitinamos keptuvėje. Išdžiūvusios gilių puselės turi būti iš išorinės pusės iškilios, vagotos, iš vidinės – plokščios, truputį įdubusios, šviesiai arba tamsiai rudos, bekvapės, salstelėjusio, karčiai sutraukiančio skonio. Laikomos sandariai uždarytuose stikliniuose ar keraminiuose induose. Tinka vartoti 1 metus.

Naudojimas. Ąžuolo preparatai vartojami kaip sutraukiantys, priešuždegiminiai, stabdantys puvimo procesus. Ąžuolo žievės nuoviras vartojamas uždegimų (burnos gleivinės, dantenų, ryklės, gomurio, žarnų gleivinės) atvejais, taip pat kraujavimui iš virškinimo trakto stabdyti, nudegimams, nušalimams, pūliniams ir kitoms odos ligoms gydyti. Nuoviru plaunama pleiskanojanti galva, prakaituojančios kojos. Ąžuolo gilių kava geriama nusilpus organizmui po ligos. Gilių miltelių nuoviras geriamas sergant rachitu, anemija, cukriniu diabetu.

Kontraindikacijos. Ąžuolo preparatai nevartojami sergant hemorojumi. Ilgai skalaujant burną ąžuolo žievės nuoviru prastėja uoslė.

Paskutinis atnaujinimas: 2009-06-27