Šilinis viržis |
Lot. Calluna vulgaris (L.) Hull
Kiti pavadinimai: šilo eglutė, šilas, šilojas, šiluogis, šilžolė, viržė, viržys
Paplitimas. Auga sausose, smėlingose, nederlingose dirvose, durpynuose, aukštapelkėse, pamiškėse, pievose, kopose; sudaro ištisus sąžalynus. Dažnas visoje Lietuvoje, ypač gausiai randamas spygliuočių miškuose.
Veikliosios medžiagos. Viržio žieduose ir žolėje yra apie 7% rauginių medžiagų, 0,3–0,4% fenolglikozido arbutino, metilarbutino, flavoninių glikozidų: kvercitrino, kvercetino, miricitrino, ericino; alkaloido erikodino, saponinų, fumarinės, citrinos rūgšties, mineralinių medžiagų.
Naudojimas. Šilinis viržis vartojamas gydant inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės, kepenų ligas, peršalimą, jis taip pat skatina prakaito išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, valo ir stiprina organizmą, lengvina atsikosėjimą, veikia raminamai, migdomai.
Išoriškai vartojant gydomas artritas, reumatas, votys, nušalimai, nudegimai, išnirę sąnariai.
Kontraindikacijos. Nevartojamas sergant lėtinių vidurių užkietėjimu, padidėjus kraujo krešumui.
Paskutinis atnaujinimas: 2009-01-29 |