Lot. Veronica officinalis L.

Kiti pavadinimai: elprusė, urvantėliai, varvenčiukai

Bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas. Stiebas šliaužiantis, 10–30 cm ilgio, plaukuotas, įsišaknijančiu pamatu, kylančia viršūne. Lapai priešiniai, trumpakočiai, kiaušimški, elipsiški arba pailgi, dantyti, plaukuoti. Žiedynai – lapų pažastyse susitelkusi kekė, kartais yra pavieniai žiedai, bekočiai arba kotuoti. Taurelė iš 4 arba 5 taurėlapių. Vainiklapiai 4 (5), prie pagrindo suaugę į vamzdelį, mėlyni, žydri, kartais balti, tamsiomis gyslomis; viršutinis vainiklapis stambesnis už apatinį. Kuokeliai 2. Piestelė su ilgu liemenėliu ir maža, galvutės pavidalo purka. Mezginė dvilizdė. Vaisius – dvilizdė dėžutė. Sėklos smulkios, apvalios arba kiaušiniškos, abipus iškilios, raukšlėtos arba lygios, plikos. Žydi birželį–rugpjūtį.

Paplitimas. Auga spygliuočių miškuose, krūmuose, aikštelėse, pamiškėse, pievose, šlaituose. Paplitusi visoje Lietuvoje. Dažna.

Vaistams taip pat vartojama ilgalapė veronika (Veronica longifolia L.) ir paprastoji veronika (Veronica chamaedrys L.).

Veikliosios medžiagos. Augale yra raugintų, karčiųjų medžiagų, glikozido aukubino, veronicino, eterinio aliejaus, saponinų, sakų, cukraus bei mineralinių medžiagų.

Paruošimas. Vaistams vartojama žolė (Veronicae herba). Ji pjaunama žydėjimo metu (birželį–rugpjūtį). Žaliava greitai džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiuvusi žolė malonaus kvapo, aitriai kartoka. Pakuojama į dėžes, kad kuo mažiau trintųsi. Tinka vartoti 1 metus.

Naudojimas. Vaistinė veronika vartojama persišaldžius, sergant bronchine astma, kai kuriomis šlapimo ir lytinių organų ligomis, tulžies ir inkstų akmenlige, skrandžio ir žarnyno ligomis, viduriuojant, taip pat stabdo kraujavimą. Išoriškai vartojama nuo odos ligų: išbėrimų, spuogų, niežulio, saulės nudegimų.

Paskutinis atnaujinimas: 2009-01-29