Vaistinis valerijonas

Lot. Valeriana officinalis L.

 

Kiti pavadinimai: baldrijonas, budrijonas, budžolė, karštžolė, prausylas, oželis, razalija, velnio barzda

 

Valerijoninių (Valerianaceae) šeimos daugiametis, iki 2 m aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, nešakotas arba tik viršūnėje šakotas, cilindriškas, tuščiaviduris, karpotas, vagotas, apatinėje dalyje kartais plaukuotas, žalias arba tamsiai rausvas. Šakniastiebis vertikalus, 2 cm storio, 2–4 cm ilgio, su daugeliu balkšvų arba rusvų, siūliškų, sultingų, iki 25 cm ilgio šaknų. Lapai neporomis plunksniški, truputį didesniu viršūniniu lapeliu; skroteliniai lapai ilgakočiai, stiebiniai trumpakočiai arba bekočiai. Lapeliai kiaušiniški, lancetiški, linijiški, viršūninis kartais trikampiškas, dantytu arba lygiu pakraščiu. Žiedai kvapūs, dvilyčiai, smulkūs, balti arba rausvi, netikruose skėčiuose – šluoteliniuose žiedynuose. Vainiklapiai 5, nelygūs, pagrindais suaugę į vamzdelį. Taurelė neryški; vaisiui nokstant, ji didėja ir išsivysto į skristuką. Kuokeliai 3; dulkinės rudos. Piestelė viena; purka triskiautė. Vaisius – šviesiai rudas, pailgas lukštavaisis. Žydi birželį–rugsėjį.

 

Paplitimas. Auga krūmynuose, drėgnose pievose, upių ir ežerų pakrantėse, miškuose. Dažnas.

 

Veikliosios medžiagos. Valerijono šakniastiebiuose ir šaknyse yra 0,5–2,0% eterinio aliejaus, susidedančio iš 20% 1–α–pineno ir 1–kamfeno, borneolio, limoneno, apie 9% valerijono rūgšties ir borneolio esterio, 1% borneolio ir skruzdžių, acto, sviesto bei propiono rūgščių esterių, izovalerijono rūgšties, 1–mirtenolio, d–terpineolio, seskviterpeno, proazuleno ir kt., taip pat yra alkaloidų (valerino, chatinino ir kitų), glikozido valerido, rauginių medžiagų, cukraus, krakmolo, skruzdžių, acto, obuolių, stearino, palmitino ir kitų rūgščių, apie 10% mineralinių medžiagų (daug kalcio ir mangano), fermentų oksidazės, peroksidazės, lipazės ir limanarazės, riebalų.

 

Paruošimas. Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis (Valerianae radix). Jie kasami rudenį (spalį) arba pavasarį (kovą–balandį). Iškasti nuvalomi, nuplaunami, pašalinami lapai ir 1–3 dienas apvytinami pavėsyje. Po to supjaustomi į 3–5 dalis ir džiovinami šiltoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35 °C temperatūroje, paskleidžiant ant tinklų. Išdžiuvusių šaknų paviršius turi būti šviesiai rudas arba rudas, vidus baltas arba balsvas. Iš 1 kg žalių gaunama 320–360 g sausų. Tinka vartoti iki 3 metų.

 

Naudojimas. Valerijonas vartojamas padidėjus centrinės nervų sistemos jautrumui, nuo nemigos, isterijos, širdies kraujagyslių sistemos neurozės, lygiųjų raumenų spazmų, esant skydliaukės hiperfunkcijai. Taip pat valerijonas mažina kraujo spaudimą, gerina virškinimą, gydo plaučių uždegimą, skarlatiną, egzemą, opas, sunkia gyjančias žaizdas, vartojamas menopauzės metu.

 

Kontraindikacijos. Be pertraukos valerijonu galima gydytis ne ilgiau nei 3 mėnesius. Ilgai jį vartojant gali atsirasti priklausomybė, sumažėti darbingumas, sutrikti skrandžio ir žarnyno veikla. Valerijono preparatai didina kraujo krešumą. Atsargiai juos reikia vartoti hipertonikams.

 

Nerekomenduojama vartoti sergant kepenų ligomis. Valerijono preparatai nevartojami, jei susilpnėjusi skydliaukės funkcija, padidėjęs slopinimas centrinėje smegenų žievėje, sumažėjęs jautrumas įvairiems dirgikliams, sumažėjus kraujo spaudimui bei susilpnėjus raumenų tonusui.

 


 

Paskutinis atnaujinimas: 2009-01-29

 
Muzika | Masažuotojas Vilniuje, masažai Vilniuje | Autobusų nuoma | SEO PASLAUGOS | padanguparduotuve.lt | Kvalifikuotas darbas |