Lot. Chelidonium majus L.

Kiti pavadinimai: akių žolė, gajutė, geltonpienė, karpažolė, kraujuoti, kregždažolė, ugniažolynis

Aguoninių (Papaveraceae) šeimos daugiametis, 30–100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, šakotas, apaugęs retais plaukeliais, kartais plikas. Šaknis liemeninė, geltona, su trumpais šakniastiebiais. Lapai giliai plunksniškai suskaldyti į 5–7 apvalias arba kiaušiniškas skiltis; viršūninė skiltis didesnė. Apatiniai lapai stambesni, kotuoti, viršutiniai beveik bekočiai. Viršutinė lapų pusė žalia, apatinė – pilkai žalia. Žiedkočiai nevienodo ilgio. Žiedynas skėtiškas, jo pagrinde yra smulkios pažiedės. Taurėlapiai 2, gelsvi. Vainiklapiai 4, ryškiai geltoni, atvirkščiai kiaušiniški, 0,8–1 cm ilgio. Kuokelių daug, jie 2 kartus trumpesni už vainiklapius. Dulkinės pailgos. Piestelė tokio pat ilgio kaip kuokeliai. Purka dviskiautė. Mezginė vienalizdė. Vaisius–2–5 cm ilgio, 2–3 mm pločio, atsidaranti iš apačios, panaši į ankštarą, dviskyrė dėžutė. Sėklos juodos, pailgos, tinkliškai duobėtos, su skiauterišku, mėsingu sėklagūbriu. Žydi gegužę–rugsėjį.

Paplitimas. Auga daržuose, soduose, patvoriuose, panamėse, dykvietėse, šiukšlynuose, pamiškėse, pakrūmėse. Dažna visoje Lietuvoje.

Veikliosios medžiagos. Visose augalo dalyse yra geltonų, pieniškos konsistencijos sulčių, ypač jų daug šaknyse ir šakniastiebiuose. Antžeminėse augalo dalyse yra iki 1,87% įvairių alkaloidų, dažinių medžiagų, 0,01% eterinio aliejaus, iki 14,9 mg% karotino, iki 171 mg% vitamino C, obuolių, gintaro, citrinos ir chelidono rūgščių, flavonoidų, saponinų, pektinų, gleivių, sakų bei mineralinių medžiagų. Šaknyse yra iki 4,14% alkaloidų, sėklose – 40% riebalų. Antžeminėse augalo dalyse daugiausia alkaloidų būna prieš žydėjimą ir žydėjimo metu.

Paruošimas. Vaistams vartojama žolė (Chelidonii herba). Ji pjaunama 5–15 cm nuo žemės paviršiaus žydėjimo pradžioje ir per patį žydėjimą (gegužę–rugpjūtį), giedrą dieną, ir tuoj pat džiovinama pastogėje, paskleidžiant plonu sluoksniu, arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 50 °C temperatūroje. Išdžiuvusi žaliava turi būti žalsva, aitraus kvapo ir kartaus skonio. Iš 1 kg žalios žolės gaunama 200–220 g sausos. Žaliava laikoma sausoje, gerai vėdinamoje, atskiroje patalpoje. Tinka vartoti iki 3 metų.

Rečiau naudojamos ugniažolių šaknys (Chelidonii radix). Jos kasamos rudenį arba pavasarį. Nuplautos šaknys supjaustomos ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje.

Naudojimas. Ugniažole gydoma odos tuberkuliozė, kepenų, tulžies susirgimai, akmenligė, kosulys, bronchitas, laringitas, astma, geltligė, podagra, reumatas, žvynelinė, egzemos, furunkulai, gimdos kaklelio erozija, karpos, nagų ir odos grybelinės ligos, nuospaudos. Ugniažolės veikia raminamai, nuskausminamai, antibakteriškai, skatina tulžies išsiskyrimą.

Ugniažolių nuoviru su kandikais audiniai dažomi įvairių atspalvių geltona spalva.

Kontraindikacijos. Ugniažolė nevartojama nėštumo, esant širdies nepakankamumui. Didelį ugniažolės kiekiai ir ilgas vartojimas gali sukelti galvos svaigulį, sunkumą galvoje ir skrandyje, troškulį, net haliucinacijas ir apalpimą. Augalas mažina spaudimą. Ypač atsargiai reikia priiminėti ugniažolės nuoviro vonias odos ligoms gydyti, o vaikams jų derėtų visiškai atsisakyti. Augalas yra nuodingas.

Paskutinis atnaujinimas: 2009-01-29